Dviračiai su riebiomis padangomis leidžia arti sniegą

BRECKENRIDGE, Colo. – Atrodo kaip dviračių Humvee.Stambus dviratis gali pasigirti plačia priekine šake, hidrauliniais diskiniais stabdžiais ir plačiomis gumbomis padangomis, kurios gali įveikti SEAL Team Six nuožmumą.Jis sveria 30 svarų ir yra nudažytas slaptai juodai.Mano misija yra įveikti šį sniego pilną kelią Kolorado užmiestyje už Brekenridžo.

„Jie vadinami storais dviračiais“, – aiškina Sydney Fox, kuriai kartu su savo draugu Nicku Truittu priklauso Breck Bike Guides.„Tai gana naujiena Kolorado valstijoje, tačiau Vidurio Vakaruose ir Aliaskoje jie buvo naudojami daugelį metų.Didelės padangos leidžia plūduriuoti ant sniego.

Dviračių sportas prasidėjo maždaug prieš ketvirtį amžiaus dviejuose geografiškai skirtinguose regionuose: Aliaskoje ir Naujojoje Meksikoje.Plačios padangos leido žiemos takais važiuoti į šiaurę, o dykumos kopomis ir arroyo važiuoti į pietus.Nuo to laiko užkietėję nuotykių ieškotojai juos naudojo minėdami pedalus per Sacharą ir per Antarktidą į Pietų ašigalį.Fox žada, kad mano kelionė bus daug mažiau bauginanti.

Einame gatve ir užsukame į French Gulch Road kelią.Minant pedalus ant šaligatvio iškart išryškėja dvi įdomios važiavimo „fat-bike“ savybės.

Pirma – vairavimas.Kai tiek daug gumos liečiasi su keliu, posūkis atrodo vangus.Tai dviračio atitikmuo bandymui manevruoti mano senelio sena Chrysler sausumos jachta.

Fox patikina, kad ant sniego bus geriau.

„Sukant nepajusite, kad padanga čiulpia žemę.Ant sniego jis labiau panašus į tipinį kalnų dviratį.

Tada yra vibracija.5 colių pločio rankenėlių lopinėlis, atsitrenkęs į grindinį, sukelia padangų dūzgimą ir dviračio sėdynės vibraciją.Jaučiuosi taip, lyg važiuočiau dvirate „Magic Fingers“ versija.

Skirtingai nuo vasarinių kalnų dviračių, mūsų riebiuose dviračiuose trūksta priekinių pavarų perjungiklių.Keičiasi tik galinės pavaros.Laimei, mano dviratis su mažu grandinės žiedu priekyje ir 10 greičių žvaigždučių bloku gale, todėl mano dviratis yra pakankamai žemas, todėl man nėra sunku minėti pedalus įkalnėje važiuojamosios dalies dalyje.

Kelios minutės nuo miesto įsukame į automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje nėra automobilių.

„Mums Breke pasisekė“, – sako Fox.„Turime takų, kurie gyvatuoja iki pat kalno šlaito, ir jų labai daug.Galime važiuoti viena trasa aukštyn ir viena takeliu atgal ir niekada neatsidursime toje pačioje trasoje.

Laimei, jau savaitę nesnigo, o tako paviršius gražiai supakuotas.Pudra gali būti naudinga slidinėjant, tačiau dviračiu atsitrenkus į purų, gilų sniegą, judėjimas pirmyn gali staiga sustoti, nukreiptas virš vairo.

„Įsitikinkite, kad sukasi sklandžiai ir nuosekliai“, – sako Fox.„Stenkitės kuo lengviau spausti pedalus.Jei galinė padanga išsisuko arba įstrigo provėžoje, nulipkite ir eikite aukštyn arba suraskite nedidelę plokščią vietą, kad galėtumėte vėl važiuoti.Kartais išlipsite į šoną ir abi padangos tiesiog nuskęs.Tai ir yra smagumas.“

Mes važiuojame į didžiulį baltumą anapus.Dabar, kai nėra grindinio, jis atrodo kaip ledinis vasaros kalnų dviračių variantas, bet be akmenų.Didžiausia problema, su kuria susiduriu, yra ta, kad minėdamas pedalus į kalną važiuodamas žemiausia žema pavara, vos judu pakankamai greitai, kad išlikčiau pusiausvyra.

Tako posūkiai gerai pažymėti, netrukus įvažiuojame į mišką.Toliau keliaujame per kalvą ir pakalnę, galiausiai sustojame prie Reiling Gold Dredge liekanų – medinės relikvijos iš mineralų turtingos vietovės praeities.

Foxas aiškina, kad daugelis dviračių takų driekiasi tranšėjomis, iškastomis vietovės kalnakasybos klestėjimo laikais.

Apsisukame ir mušame pedalus atgal į automobilių stovėjimo aikštelę.Dabar čia stovi keli automobiliai, o kiti riebūs dviratininkai ruošiasi išvažiuoti.Sukame atgal į pagrindinį kelią ir gumbuotomis padangomis zvimbdami į grindinį, lenktyniaujame atgal į miestą.„Magic Fingers“ niekada nesijautė taip gerai.

Motoroleriai ir elektriniai paspirtukai